Vaiko gyvenimas – tarsi popieriaus lapas: kiekvienas praeivis palieka jame pėdsaką

Šįkart dalinamės nuostabiu ir šiltu interviu su Vaida Venskutonyte, puikiai atskleidžiančiu savanoriavimo “Ne imti, bet duoti“ esmę.vaikaiPats socialinio projekto vardas „Ne imti, bet duoti“ iš karto žmogui nusako, jog bus užsiimama neatlygintina savanoriška veikla. Koks pagrindinis šio projekto tikslas bei kaip apskritai kilo tokia idėja?

Šį interviu norėčiau pradėti nuo vienos svarbios taisyklės: visa mūsų projekto veikla vykdoma vaikų globos namuose, tačiau interviu metu mūsų projekte dalyvaujančius vaikus vadinsiu vaikais. Visuomenė turi išmokti liautis šiems vaikams klijuoti beglobių etiketę ir taip juos atskirti nuo kitų.

Pagrindinis mūsų projekto tikslas yra švietėjiškas-socialinis. Mes nuoširdžiai siekiame ugdyti gabius moksluose, savarankiškus ir pasitikinčius savimi vaikus. Mes esame jų mokytojai, draugai ir įkvėpėjai ieškoti savęs bei savo vietos po saule.

Idėja kilo prieš devynerius metus LGMOA (Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacijos nariams). Iš pradžių savanoriai kviesdavosi vaikus į Vilniaus universiteto laboratoriją drauge atlikti eksperimentų. Vėliau asociacijos nariai patys pradėjo lankytis globos namuose ir mokyti gamtos mokslų, o prieš ketverius metus prasidėjo korepetitorių veikla, kuri kasmet vis labiau auga ir populiarėja vaikų bei studentų būryje.

Vaikų namų globotiniai – viena iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių, reikalaujanti itin daug dėmesio. Ar pasikeitė požiūris į pačius vaikus ir į vaikų namų gyvenimą, kai pamatėte visa tai iš vidaus?

Į šį klausimą atsakysiu kaip lietuvių kalbos korepetitorė. Kalbėsiu apie Antakalnio vaikų globos namų vidų, tačiau ir kiti mūsų projektui priklausantys globos namai turi panašias tendencijas. Kai ruošiausi savanoriauti vaikų globos namuose, buvau nusiteikusi blogiausiems dalykams. Bijojau, kad vaikai visai nenorės mokytis, vyresni nevengs ir pasityčioti. Tokia mano nuomonė buvo susidariusi dėl sklandančių kalbų, „kokie sunkūs vaikai“ ten gyvena.

O kaip buvo iš tiesų?

Pamačiau didelę ir spalvingą šeimą. Buvau sužavėta vaikų mandagumo. Mano abu mokiniai visada kreipdavosi jūs. Jie ypač domėjosi mano paskaitomis ir universitetu, prasitarė, kad jie irgi ateityje norėtų studijuoti. Kitas nuostabus dalykas: vaikai ieško savo talento įvairiose srityse. Pavyzdžiui, vienas berniukas groja fleita ir kartais vaidina filmuose, merginos šoka, o beveik visi globos namuose dievina regbį. Kiekvieną kartą atėjus pas vaikus jaučiuosi kaip namie. Mes visi sveikinamės, kalbamės, kaip šiandien sekėsi, juokaujam, apsikabinam. Ir didžiausias mano, kaip žmogaus, pasiekimas yra tai, kad vaikai gali ateiti ir paprašyti manęs pagalbos. Taigi kalbos apie „be galo sunkius vaikus“ yra sutirštintos. Kartais reiktų nepamiršti, kad ir mes, užaugę šeimose, nesame lengvučiai.

Šiuo metu „Ne imti, bet duoti“ vykdo savo veiklą Vilniuje bei Kaune. Ar nėra planuojama, jog ir kitų miestų vaikai taip pat sulauks savanorių pagalbos?

Vilniuje projekto idėja atsirado prieš devyneris metus, korepetitorių veikla – prieš ketverius. Tačiau čia išaugome tik praėjusiais metais – turėjome šešiasdešimt savanorių korepetitorių. Kaune dabar žengiame pirmuosius žingsnelius; pradėti nuo nulio nėra lengva. Apie kitus miestus su savanoriais pasvajojame, tačiau kol kas tik tyliai. Tam turime rimtų kliūčių. Visų pirma, projektui įgyvendinti reikia atsakingo, idėjai atsidavusio savanorio. Pavyzdžiui, aš esu Vilniaus mieste veikiančio projekto vadovė savanorė. Taigi, aš savanoriauju, bet ne dirbu, nes projekte tiek veiklos, kad ne kiekvienas dirbantis ištemptų. Taip pat tai yra didžiulė atsakomybė prieš keliasdešimt vaikų, dar tiek pat savanorių ir prieš globos namus. Aš, kaip vadovė, sau niekad neleidžiu dingti be žinios, nemetu pradėtų darbų ir nežadu vaikams ar savanoriams to, ko negaliu padaryti. Nuolat skaičiuoju ir planuoju savo laiką. Turiu ne tik vadovauti projektui, bet ir sėkmingai baigti studijas Vilniaus universitete. Taigi, kituose miestuose surasti studentą, kuris norėtų didžiają dalį dienos paskirti savanorystei, arba suaugusį žmogų, kuris sutiktų savanoriauti kaip vadovas, nėra paprasta. O darbo pasiūlyti negalime – tai savanorystė.

Be to, projektui reikia rėmėjų. Mes esame ne reklaminis projektas, o idėjinis ir švietėjiškas; įmonės, verslininkai mumis nesidomi, nes negalime jiems pasiūlyti milijonus nešančios reklamos. Džiaugiamės, kad Vilniuje mus remia savivaldybė. Tačiau viską reikia taupyti ir atsakingai planuoti.

Nuoširdi draugystė suvienija pačius skirtingiausius žmones

Vaikai, gyvenantys globos namuose, negauna pakankamai daug dėmesio bei šilumos, kiek jos gautų gyvendami šeimoje. Kaip būtų galima apibrėžti savanorio ir mokinio santykį? Galbūt užsimezga nuoširdi draugystė, kuri tęsiasi ir toliau?

Savanorio ir mokinio santykis visada priklauso tik nuo jų pačių. Vieni tėra mokytojai ir mokiniai, kiti – trumpalaikiai bičiuliai. Norisi, kad viskas būtų idealu: vaikas ir korepetitorius susidraugautų ir po projekto liktų draugais, o po dešimt metų galbūt sėdėtų televizijos laidoje ir pasakotų, kaip savanorystė apvertė jų gyvenimus. Tačiau kol kas taip nėra, korepetitoriai keičiasi, vieni po mėnesio, kiti po pusmečio, metų, dvejų… išeina gyventi savo gyvenimų. Kodėl taip? Daug priežasčių. Čia noriu palikti erdvės pamąstymui. Ką gali duoti jaunas studentas vaikui be namų?

Aš galiu atsakyti į šį klausimą tik remdamasi asmenine patirtimi. Jau beveik dvejus metus esu keturiolikmetės korepetitorė. Gavusi pasiūlymą vadovauti, nusprendžiau, kad vis tiek liksiu korepetitorė, nes jau buvau susidraugavusi su mergaite ir norėjau puoselėti mūsų draugystę. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau prisirišti prie savo mokinės. Pavasarį netgi tapau jos krikšto mama. Nemoku apsakyti žodžiais, kaip džiaugiausi stovėdama bažnyčioje, sakydama priesaiką. Aš iš tiesų prisiekiau: ir ne tik Dievui, aš prisiekiau sau. Ir dabar ja rūpinuosi, kaip tik galiu: sveikinu su rugsėjo pirmąja, ruošiuosi jos gimtadieniui, pasikviečiu į svečius, mokau. Draugai manęs kartais klausia, ar nenorėčiau jos globoti. Žinoma, norėčiau, tik bėda, kad man pačiai 20 metų ir aš dar nesu finansiškai stabilioje padėtyje. Tačiau širdyje viliuosi, kad užaugusi ji ir toliau bus svečias mano namuose, o vakarais sulauksiu jos skambučio bei pasakojimo, kaip jai sekasi. Tokios mano viltys, o kaip bus iš tiesų, parodys mūsų abiejų pastangos.

Ar matomi pokyčiai palyginus vaikų norą mokytis ir pasiekimus prieš ir po bendradarbiavimo su savanoriais?

Daugumos vaikų pažymiai pagerėjo, o savanorių poreikis mokytis iš pačių vaikų padidėjo. Viena projekto mokinė su korepetitorės pagalba įstojo į Nacionalinę moksleivių akademiją – tai labai svarbus pasiekimas. O turėti korepetitorių jau tampa mada. Tai mums labai svarbu. Būdami jauni žmonės mažiname stereotipą, kad mokytis nuobodu ir nenaudinga.

Mano supratimu, projekto pavadimas implikuoja tai, kad savanoris turės dalintis savo laiku, žiniomis, patarimais bei gera nuotaika. Nors darant gera nėra tikimasi kažkokio atlygio, bet turbūt savanoris pats ne mažiau gauna ir iš paties mokinio?

Tiesa, kad tas, kuris duoda, visada kažką gauna. Korepetitorius ir pats mokosi iš vaiko: bendrauti, išklausyti, suprasti, dėstyti mintis aiškiai ir paprastai. Kartais vaikai sugalvoja nustebinti ir nudžiuginti savo gamybos atviruku arba laišku, arba dar kokia kita nuoširdžia idėja. Dažnai būname apdovanoti šypsenomis ir apkabinimais – tai brangiausia mūsų gaunama valiuta.

Iš organizacijos korepetitoriai gauna rekomandacijas, jie yra kviečiami į renginius, kuriuose gali susirasti bendraminčių, draugų, o gal netgi antrąją pusę. Kartais čia pildosi svajonės: vieni moko, kiti rašo straipsnius, šoka, kuria renginius, fotografuoja…

Ar egzistuoja kokie specialūs reikalavimai žmogui, norinčiam tapti šio projekto dalimi? Kokie pagrindiniai savanorio uždaviniai ir įsipareigojimai?

Pagrindiniai reikalavimai: reguliarus lankymasis globos namuose (pavyzdžiui, vienas kartas per savaitę), ilgalaikis korepetitoriavimas (siekiame kuo mažesnės kaitos globos namuose), motyvacija padėti vaikui mokytis. Pasirašydamas sutartį savanoris taip pat įsipareigoja bendrauti su organizacija ir dalyvauti susirinkimuose.

Šiuo metu žmogui, ieškančiam savanorystės galimybių, pasirinkimas tikrai nemažas: padėti beglobiams gyvūnams, seneliams, neįgaliesiems ir kt. Pagalba reikalinga visur. Kodėl reikėtų rinktis būtent jūsų projektą?

Mūsų projektas yra jaunų žmonių idėja. Visi savanoriai – idėjininkai. Mūsų pagalba yra švietėjiška ir socialinė – tai intelektuali,o ne fizinė pagalba. Nuostabiausia tai, kad projektą kuriame visi kartu ir kiekvienas ieškome čia sau vietos. Vieni moko vaikus, kiti organizuoja renginius, treti pasiūlo savo idėją, pavyzdžiui, vesti šokių pamokas.

Interviu publikuotas:              balarama-logo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s